Salvadoras: ryškus, spalvingas, draugiškas, o kartais – keistas

Vos įvažiavusi į Salvadorą pasijutau, kad vėl esu mažas žmogus. Nors apie tai anksčiau lyg ir neprasitariau, iš tiesų Gvatemaloje buvau tokia didelė, kokia nesijaučiau iki tol tikriausiai niekada.

Nors anksčiau teko lankytis ir kitose šalyse, kuriose krepšinio „centrų“ koncentracija gerokai mažesnė nei Lietuvoje, tačiau Gvatemala visgi sumušė visus žemumo rekordus. Keistai jausdavausi, kai suaugę žmonės maišydavosi man kažkur ties pažastim, ypač žinant, kad mano pačios ūgis vos pusantro metro „su kepure“.

Nusprendžiau, kad taip yra todėl, kad dauguma gyventojų Gvatemaloje yra indėnų kilmės. Tuo tarpu Salvadore vaizdelis iš karto pasikeitė, nes čia indėnus gerokai praretino prieš dešimtmetį siautęs pilietinis karas. Likę metisai (baltųjų ir indėnų palikuonys) turėjo jau kitokį genofondą – europietiško kraujo dalis jiems pridėjo bent po 10-20 centimetrų.

Apskritai žmonės jau per pirmąsias valandas Salvadore, praleistas autobusuose, pasirodė kažkokie „europietizuoti“. Jokių margų raštuotų sijonų kaip Gvatemaloje, jokių didelių ryšulių ryšulėlių, o geriausia apranga – džinsai. Kita vertus – ir jokių bandymų autobusuose apgauti turistą pasakant jam dvigubą kelionės kainą. Beje, kainos užrašytos autobuso viduje, matomoje vietoje. Iki už valandos kelio esančio miesto – vos 90 dolerio centų, iki miestelio kiek arčiau – 50 centų. Ir kaip jie išlaiko tokias žemas autobusų paslaugų kainas, kai dyzelinis kuras šalyje kainuoja 3 dolerius?

Salvadoro apžavai – žmonės ir maistas

Šalia sėdėjusi salvadorietė, su kuria kartu kirtome sieną iš Gvatemalos, skaitė dar Gvatemaloje nusipirktą laikraštuką. Iš smalsumo paprašiau, kad parodytų ir man. Mažo formato, maždaug sąsiuvinio dydžio laikraštukas priminė maždaug prieš du dešimtmečius Lietuvoje leistą populiarų „20 centų“. Pagrindinė naujiena – „Pusantrų metų mergaitė laukiasi kūdikio“. Paaiškėjo, kad mergaitei dar būnant mamos pilve į jos kūną kažkokiu būdu pateko jos dvynė. Mergaitei jau gimus, sesutė augo pilve. Kita „svarbi“ naujiena – apie Indijoje gyvenančią moterį, nusprendžiusią žindyti ne tik savo kūdikį, bet ir motinos netekusią beždžionaitę. Keleiviai gyvai aptarinėjo perskaitytas naujienas, ir mes gana smagiai ir greitai pasiekėme miestą, kuriame taikiausi praleisti bent porą dienų – Santą Aną.

Tiesą pasakius, nieko nesitikėjau iš Santa Anos. Nieko labai įspūdingo ir nepamačiau – tai tiesiog gana gyvas, bet labai jau turgų primenantis miestukas. Nors, kita vertus, ženklas pagrindinėje miesto aikštėje, draudžiantis įžengti į ją su ginklais, visgi mane sudomino... Jis bylojo, kad pilietinis karas Salvadore pasibaigė dar visai neseniai, ir gyventojai nešiojasi ginklą su savimi taip pat dažnai kaip kokį žiebtuvėlį. O gal prireiks...

Viešbutyje dirbęs vaikinas, paklaustas apie kokią pigesnę vietą vakarienei, užuot atsainiai mostelėjęs ranka, palydėjo du kvartalus iki mažos, jaukios kavinukės su pora stalų lauke. Tada ir supratau, kas yra Salvadoro apžavai – tai puikūs, geranoriški žmonės ir pigus bei skanus salvadorietiškas maistas.

Visas tris dienas, kurias praleidau Santa Anoje, valgiau būtent pirmoje man užrodytoje kavinėje. Vakarienė kainuodavo ne daugiau kaip vieną dolerį, o aš pasirinkdavau bent tris sudedamąsias patiekalo dalis. Visuomet būdavo ryžių ir pupelių (šios yra bendras bruožas tikriausiai visoms Lotynų Amerikos šalims), vištienos, daržovių troškinio, dešrelių, kartais – žuvies ar mėsos kepsnių. Ir visuomet būdavo skanu. O tiems, kurie Salvadore nusiteikę taupyti dar labiau, rekomenduoju paragauti „pupusų“ – tai kukurūzų paplotėliai su įvairiais įdarais: daržovių, pupelių, mėsos ar net prabangiai atrodančių krevečių. Viso labo už pusę dolerio. Šių aš irgi neatsisakydavau, kai tenorėdavau nedidelio užkandžio.

Bet ką aš čia apie maistą. Santa Anoje prabuvau tris dienas ne vien dėl jo. Čia aš tikėjausi „nukauti“ dar vieną vulkaną. Vadinasi jis taip pat, kaip ir kaimynystėje esantis miestas – Santa Ana. Po dūmus leidžiančio Pakajos ugnikalnio, salvadorietiškas jo brolis nežadėjo ypatingai įspūdingų vaizdų, bet aš nusprendžiau tiesiog prasimankštinti. Be to, krateryje turėjau išvysti žydrą ežerą.

Gėlėmis apaugęs vulkanas

Taigi, vieną rytą pasigavau autobusą nacionalinio parko „Los Volcanes“ link. Dar autobuse susipažinome su pora vokiečių ir kanadiečiu. Netrukus visi kartu, lydimi ginkluotos palydos, patraukėme miško keliuku link vulkano. Salvadore kai kuriose vietose turistams yra privaloma policijos palyda – tokiu būdu šalis stengiasi, kad tavo kelionė būtų saugi...

Mūsiškis policininkas buvo gana apsiskaitęs, tad papasakojo mums apie vulkaną gana įdomių dalykų – kada buvo paskutiniai jo išsiveržimai, kaip lavos upė nutekėjo apie šimtą kilometrų iki Ramiojo vandenyno pakrantės ir suformavo ten pusiasalį, kokie augalai auga ant ugnikalnio šlaito ir kt. Kitas jo kolega saugojo mūsų grupę „iš užnugario“ ir į kalbas nesileido.

Keturių turistų grupę lydėjo ne tik du ginkluoti policininkai, bet ir jaunas, dar mokykloje besimokantis „gidas“. Iš pastarojo buvo mažai naudos. Tik tiek, kad atsakė į mano klausimą apie įspūdingai atrodančius žydinčius augalus, kuriais buvo apaugęs visas ugnikalnio šlaitas. Paaiškėjo, kad tai didžiulės agavos, iš kurių vietiniai gamina degtinę, panašią į meksikietišką tekilą.

Šios „gėlės“ man taip patiko, kad iš karto atsiprašau, jei prie šio įrašo būsiu pridėjusi per daug šio augalo nuotraukų.

 ....

Iš lėto vingiuodami gėlėmis apaugusiu takeliu...

... bei dairydamiesi į aplinkui atsiveriančius vaizdus...

... po poros valandų pasiekėme vulkano kraterį.

Ugnikalnio viršuje vėjas plėšė nuo galvų kepures, o mažesnį žmogų galėjo „nuskinti“ nuo viršūnės, tad aš stengiausi tvirtai įsiremti į žemę. Kraterio apačioje tyvuliavo mažas, širdies formos turkio spalvos ežeras.

Buvo smagu čia prisėsti ir sukirsti dar apačioje įsigytus užkandžius.

Kaip visuomet, kelias žemyn tebuvo lengvas pasivaikščiojimas.

Salvadorietiškos spalvos

Jau minėjau apie puikius Salvadoro žmones. Jie pasitinka atvykėlius geranoriškai ir su šypsena, nepaisant to, kad dauguma keliautojų šiame regione – amerikiečiai, o būtent JAV investavo milijonus dolerių į užsitęsusį karą Salvadore, kuris nusinešė daugybės vietinių gyventojų gyvybes.

Atrodo, tarsi salvadoriečiai pasirinko savitą būdą kovoti su skurdu ir nelaimėmis – humorą, muziką ir ryškias spalvas.

Vietiniai autobusai „bumpsi“ miestų gatvėmis į taktą grojamai muzikai. Nori nenori pradedi linguoti galvą regio ar kumbios ritmu. Supratusi, kad pritariamai linkčioju galva dainos tekstui „Atsagstyk mano kelnes, padovanok man savo kelnaites. Lipk ant manęs, aš būsiu apačioje, o tu viršuj“, staiga „susipaprastinu“ ir stengiuosi labiau klausytis, kas dainuojama ir mažiau linksėti tekstui, kurio nesuprantu. Maža ką :) Muzika Salvadore labai jau įvairi ir iškalbinga...

Taip pat iškalbingos ir Salvadoro spalvos. Tie žmonės tiesiog laiko nusikaltimu dažyti sienas baltai, o duris – rudai. Violetinė ir rausva, mėlyna ir salotinė – štai puikūs spalvų deriniai.

Nusprendžiau pamatyti dar daugiau spalvų, nei išvystum įprastame Salvadoro mieste ir leidausi į trijų valandų kelionę autobusu į La Palma miestelį. Jis garsus tuo, kad čia gyveno žymus salvadoriečių tapytojas Fernando Llort. Fernandas ne tik pats mėgo tapyti, bet ir pasidalino tuo gėriu su vietiniais gyventojais – išmokė juos piešti naivius gamtos bei gyvūnijos vaizdelius. Gyventojai mikliai pripaišė piešinukų ant kaimo namų.

Štai puikiai papuošta „valgykla“...

čia tvora...

o čia spalvingas hamakas prie spalvingos viešbučio sienos.

Tam, kad galėtum išsivežti bent dalelę Salvadoro spalvų, vietiniai gyventojai yra priruošę įvairiausiu spalvotų kryžiukų, paveiksliukų ir šiaip visokių suvenyrų.

Su manimi iki šiol keliauja spalvota degtukų dėžutė su nupieštu namuku ir šalia tupinčiu tokio pat dydžio spalvingu paukščiu. Labai linksmas suvenyras, tekainavęs 1 dolerį ir beveik neužimantis vietos kuprinėje. Ir visuomet turiu ugnies, kai noriu užsikaisti vandens savo kavai.

Keisti dėmesio ženklai

Savaitė Salvadore prabėgo itin greitai. Po Gvatemalos, kur jaučiausi keliaujančiu pinigų maišu, kurį vietiniai nori išpurtyti iki paskutinio grašio, Salvadore jaučiausi laukiamu svečiu. Tačiau, kad būčiau visiškai objektyvi, turiu pasakyti, kad kartais vietiniai rodo dėmesį merginoms ir gana neįprastais būdais. Nežinau, ar iš mano patirties galima daryti kažkokias išvadas, tačiau faktas yra tas, kad per savaitę Salvadore man du kartus teko prisidengti akis ir nusisukti nuo pernelyg iškalbingų gestų. Kartą tai buvo senukas, kuris drebino ranką taip, lyg masažuotų savo tarpkojį. Kitą kartą jaunuolis nusprendė viduryje miesto parko nusimauti kelnes ir pademonstruoti, ką turintis.

Visgi manau, kad tai nedidelės išimtys, kurios neįstengė mano akyse sutepti salvadoriečių, kaip puikių ir geranoriškų žmonių, įvaizdžio. Juo labiau, kad man dar teks susidurti su salvadoriečiais Nikaragvoje – šalyje, į kurią patraukiau iš Salvadoro. Ir tas susitikimas išgelbės mane nuo nakvynės gatvėje. Tačiau apie tai – kitame dienoraščio įraše.

Baigdama apie Salvadorą teįdėsiu paskutinę nuotrauką iš Sučitoto (Suchitoto) miestelio, kur praleidau paskutines tris dienas šioje šalyje.

Čia aš gėrėjausi puikiu vaizdu į ežerą, bevieliu internetu ir sutikau nuostabią ispanų porą. Bernat ir Claudia keliavo po Centrinę Ameriką jau pusmetį, tad buvo atradę daug jaukių, „Lonely Planet“ kelionių gide nepažymėtų vietų. Jie ne tik paįvairino mano buvimą Sučitote kartu su manim ir trijų lengvai išprotėjusių vokiečių kompanija atšvęsdami Claudios gimtadienį ar rytais grodami gitara, bet ir davė kelių šeimyninių viešbučių kontaktus Nikaragvoje. Nuo to prasidėjo mano pažintis su keistais, bet smagiais žmonėmis ir kiek kitokiu keliavimo būdu. Na, bet, kaip ir sakiau, apie tai – kitame tekste.

žydrė