Interviu su klajokliu: Jurga Raguckaitė (foto)
Mūsų karjeros pertraukos diena dar neatėjo, o mūsų kolegoms Jurgai ir Mariui šis malonus ir nuotykių kupinas, metus trukęs išbandymas jau baigėsi. Tiesa, jie patys tvirtina kitaip: „Nors ir grįžom, bet širdyje vis dar keliaujame“.
Su ką tik iš metus trukusios kelionės po Aziją grįžusiais kolegomis pirmą kartą gyvai pasikalbėjome vos prieš savaitę. Net keista, kiek radome bendrų sąsajų ir pomėgių, todėl buvo smagu pasiklausyti apie vis dar šviežius įspūdžius ir gauti ekskliuzyvinį Jurgos interviu crossroad.lt.
Kam pirmajam iš jūsų kilo career break idėja ir kodėl?
Žinai, idėjos sklando ore. Jeigu iš tiesų ko nors nori, pats viską išpildai. Aplinkui mane buvo ilgai keliaujančių žmonių. Su jais kalbėdavausi, svajodavau, kad irgi taip norėčiau. Ir kai jau iš tiesų panorėjau - įvykdžiau. Mariui atsitiko panašiai.
Norėjau keliauti, nes pradėjo trūkti vidinės ramybės. Pasidarė baisu dėl buities, karjeros, ateities, leidau aplinkai spausti mane į dabar visuomenėje aktualų šabloną. Elgiausi, kaip elgėsi kiti, neklausdama, ar tikrai to noriu. Pasidaviau įsukama į nereikšmingų smulkmenų sūkurį. Atrodė, kad švaistau save ir savo gyvenimą. Taigi reikėjo sugalvoti būdą, kaip pasižiūrėti į visą paveikslą, ne į detales. Štai ir sugalvojau.
Kodėl pasirinkote Aziją ir Okeaniją, kiek laiko truko pasirengimas?
Ši metus trunkanti kelionė mums pirmoji. Iki to laiko keliaudavome ne ilgiau kaip po mėnesį. Stengėmės rinktis regioną, kuris atitiktų interesus, biudžetą, būtų saugus keliauti ir kultūrinei adaptacijai nereikėtų skirti per daug laiko. Dėl paskutinės priežasties Kiniją ir Indiją palikome visiškai atskiroms kelionėms ateityje. Svarbus faktorius - dauguma Pietryčių Azijos kraštų buvo arba yra susiję su budizmu, o tai savaime lemia visuomenės požiūrį, kuris artimas ir mums. Svarbu buvo vietinė gamta ir regiono istorija.
Taip pat įtraukėme Australiją ir Naują Zelandiją, kad jau netoliese būsime. Abi seniai troškome pamatyti.
Kelionei ruošiamės metus. Pasiruošimo metai mums tapo ne mažiau smagūs nei pati kelionė. Daug kalbėdavomės, svajodavome. Rašėme ir braukėme sąrašus, ką turime pasiimti. Nusprendėme įgyti tam tikrų žinių, todėl baigėme fotografijos, pirmosios pagalbos kursus. Šiek tiek sportavome. Galvojome apie įrangą ir jos ieškojome. Metai buvo turiningi.
Kaip griežtai susiplanavote kelionę ir kiek improvizavote?
Pradžioje stengėmės planuoti griežtai. Bet tai sumažino pasiruošimo džiaugsmą. Taigi prieš kelionę žinojome, kad skrendame ir grįžtame iš Bankoko, aptartas šalis ir biudžetą. Visa kita – improvizacija, taikymasis prie vietos aplinkybių.
Kas keliaujant buvo labiausiai netikėta, nenumatyta?
Pasaulis yra paprastas, į jį žiūrėti galima paprastai. O mes buvome linkę prisikurti iliuzijų, nuostatų ir kategorijų. Netikėta buvo tai aštriai suvokti. Po to nieko netikėto kelionėje neįvyksta.
Kokiu pasiimtu dalyku labiausiai džiaugėtės, o dėl kokio labiausiai gailėjotės pasiėmę?
Vertingas sutarimas buvo į kelionę pasiimti vienam kitą. O gailėtis teko tik dėl daiktų kiekio (kiekvienas turėjome po 12 kg). Kai jų atsikratėme ir pasilikome tik pačius reikalingiausius, gailesčio neliko. Niekas taip neapsunkina kaip daiktai.
Kiek kartų kilo mintis viską mesti ir grįžti namo?
Tokia mintis nekilo.
Ar lengva adaptuotis sugrįžus?
Nėra prie ko adaptuotis, šitą kultūrą, kalbą ir papročius mes žinome. Aklimatizacija užtruko dvi savaites, išsisukome tik sloga. Šiek tiek sunku suvokti, kodėl aplinkiniams yra svarbu užduoti klausimą "o ką veiksite ateityje" ir gauti konkretų atsakymą. Nieko kita negu jie, mes nedarysime. Gyvensime. Laimingai ir ramiai.
Ar kartosite šį iššūkį ateityje?
Taip, keliausime. Ir kitiems rekomenduojame.
Ačiū už pokalbį.
Daugiau apie šių keliautojų nuotykius (su nuotraukomis) galite rasti pastarųjų metų "Verslo klasės" numeriuose ir internete, adresu www.cringel.com
Valdas
